Psichologo rekomendacijos tėveliams ir mokytojams

Atgal




Psichologo rekomendacijos tėveliams

Padėkime vaikams būti dėmesingiems

    Besimokant mokykloje, norint būti sėkmingu, pirmiausiai turi būti dėmesingas. Dėmesys yra labai svarbi ir tikrai sudėtinga mūsų psichikos savybė, pasižyminti įvairiomis charakteristikomis: patvarumu, paskirstymu, perkėlimu, atsparumu triukšmui. Jei trumpai, tai gebėjimas susitelkti į vieną ar kelis objektus. Statistiškai daugiausiai įvairių nemalonių, nelaimingų atsitikimų įvyksta būtent dėl nepakankamo dėmesio sutelkimo. Na, o mokykloje tokių „nelaimingų“ atsitikimų, kai praklausoma, pražiūrima ką reikėtų susidėti į galvą apstu kasdien... Dėmesingumo trūkumas gali turėti rimtų padarinių ne tik vaiko akademiniams pasiekimams, bet ir jo savęs vertinimui, bendravimui su bendraamžiais, mokymosi motyvacijai.
   Na, o tie, kurie geba greitai susitelkti, ilgai išlaikyti intensyvų dėmesį ir atsispirti pašaliniams dirgikliams (blaškymui), laikomi dėmesingais. Tokiems -  daug lengviau pasiseka pasiekti gerų rezultatų. Jeigu mokinys sunkiai susikaupia, viskas jam trukdo, reikia paieškoti šių būsenų priežasčių. Išsiblaškymo būsenos gali būti sąlygotos tiek nervų sistemos ypatumų, tiek laikinų poveikių ar būsenų (mieguistumo, nuovargio, alkio, nerimo, smarkaus emocinio jaudulio). Jei dėmesys nepakankamas, labai sunku mokytis, bet dėmesingumo niekaip nepadidinsime nepašalinus pagrindinės priežasties. Kai mintys nuolat nukrypsta, vaikai nesugeba užbaigti darbų, dirbti efektyviai, o tai kelia susierzinimą, nerimą,  blogina rezultatus. Kartais po nedėmesingumu slepiasi didelės problemos. Vaikai patiriantys didelį stresą, nerimą, negali ne tik mokytis, bet žaisti, bendrauti su bendraamžiais.
   Kita vertus labai gera žinia, kad valingą dėmesį mes galime treniruoti ir išugdyti vertingas jo ypatybes. Pagrindiniai dėmesio lavinimo principai yra šie: prisiversti dirbti ramiai, nesiblaškant; imtis kito darbo tik pabaigus ankstesnį; įsisąmoninti, kad esi atsakingas už savo darbą ir jo rezultatus; stengtis organizuoti savo darbus taip, kad jie būtų atliekami normaliu greičiu, neverstų panikuoti, kad kažko nespėsi ar pritrūks jėgų. Dėmesį visada lengviau sutelkti, kai veikla mums įdomi ir esame protiškai aktyvūs. Taigi smalsumas – viena iš aktyvumo formų, skatinančių dėmesio išlaikymą ties tam tikru darbu bei įvykiu.
   Kad  vaikas gebėtų įsiminti informaciją ir atliktų užduotis, jis turi žinoti, kaip tai daryti. Išmokykite vaiką, kad jis vienu metu darytų vieną darbą, žaistų vieną žaidimą, kad reikia žiūrėti į žmogų, kai jis sako instrukciją, taisykles, o ruošiant pamokas išjungti telefono garsą ir nesinaudoti jokiomis išmaniosiomis technologijomis, jei jų nereikia užduočiai atlikti. Dėmesį lavina patys įvairiausi stalo žaidimai, kuriems reikalinga koncentracija bei gebėjimas atsiminti ir taisyklių laikymasis; mokymasis mintinai, pavyzdžiui, skaičiuoti, deklamuoti eilėraščius; spalvinimas ir piešimas. Tam tinka įvairiausi tradiciniai žaidimai: šachmatai, šaškės, dėlionės, kuriose reikia rasti dvi vienodas korteles. Tiks dauguma ir kitų populiarių žaidimų, ypač naudinga aktyvi veikla - sportavimas. Jeigu žaidimų vakaras taps šeimos tradicija, pamatysite, kad ir santykiai su vaikais taps šiltesni.

Pastabumo testas

   Labai svarbu nepamiršti, kad mokantis būtina išmintingai daryti pertraukas. Idealu, kai galima pasimankštinti, ypač patartina tai daryti lauke. Fiziniai pratimai suaktyvina smegenų veiklą, todėl grįžti prie protinio darbo būna lengviau, tai pagerina dėmesio koncentraciją. Kitas labai svarbus momentas, būtina sukurti situacijas, kad vaikas patirtų sėkmę ir geras emocijas, tik tuomet jis bus motyvuotas tęsti veiklas. Padrąsinkite, pastebėkite ir nedidelį progresą. Pasidžiaukite, jei vaikas susikaupė bent viena minute ilgiau. Skatinkite žodžiais: „Tu gali. Tau pasiseks. Bus sunku, bet tu sugebėsi. Džiaugiuosi, kad atliktai susikaupęs užduotį.“ Jei vaikui nepavyksta ilgai įveikti jaudulio, nerimo, sunku susidoroti su stresu, ar šiaip stebite užsitęsusį nedėmesingumą bei prastą koncentraciją ar turite kitų su mokymusi susijusių sunkumų, kreipkitės pas pagalbos mokiniui specialistus, kurie padės atrasti sunkumų priežastis, pasistengs padėti jūsų vaikui tapti sėkmingesniu ir labiau džiaugtis mokykloje.

                                                                          Psichologė Renata Stonienė

Mokymosi motyvacija

Mokymasis be motyvacijos - kaip valgis be skonio pojūčio: ne itin pasotina, ir teikia mažai malonumo. Tyrimai rodo, kad kiekvienais metais daugėja vaikų, kurių mokymosi motyvacija menkėja.
Motyvacija nėra nekintamas dydis – ji nepastovi ir priklauso nuo situacijos ir nuotaikos, nuo temos. Nė vienas vaikas nėra iš esmės „nemotyvuotas“. Kiekvienas žmogus turi varomųjų galių, leidžiančių jam atlikti tam tikrus dalykus. Deja, dažnai būna taip, kad šios galios nebūtinai nukreiptos į mokymąsi: matematiką ar geografiją. Ne visuomet sutampa tai, ko reikalaujama mokykloje, su tuo, kas vaikus domina. Laimei, privalumai, kuriuos teikia motyvuotas mokymasis yra didžiuliai: vidinis stimulas didina susidomėjimą, ištvermę, stiprina koncentraciją. Motyvacija nelygu motyvacijai – kaip duona nelygu duonai. Gali suvalgyti riekę minkštos paskrudintos duonos arba pasirinkti kaimiškos ruginės, neskaldytų grūdų – efektas bus visiškai skirtingas. Motyvacija priklauso iš kokio šaltinio kilęs impulsas, todėl intensyvumas ir kokybė gali būti labai skirtinga.
Vidinė motyvacija (stipriausia ir vertingiausia forma) atsiranda, kai vaikas pats deda pastangas iš smalsumo, malonumo, susidomėjimo tema arba veikla, ir tada joks išorinis postūmis (išorinė motyvacija) nebereikalingas, pvz., mamos, mokytojų raginimas, ar gąsdinimas, kad neišlaikysi egzaminų, kažko nenupirksiu ar neleisiu. Tai trumpalaikis poveikis, neteikiantis jokio pasitenkinimo, anaiptol – keliantis stresą ir įtampą. O stresas - yra mirtinas mūsų atminties priešas, kurio mums labiausiai reikia didžiuliam informacijos kiekiui išsaugoti ir atgaminti tada, kai jos prireiks. Stresas, baimė, pyktis gali paralyžiuoti suvokimą mokantis. Be to, įtampa trukdo kūrybiškumui, gebėjimui spręsti problemas.
Ką gi daryti, kad motyvacija mokymuisi ir dar tokia, kokios norisi būtų stipri?
Nepamirškime, kad  kiekvienam žmogui pirmiausiai reikia žmogiškų santykių, bendravimo. Tokie jau mes esame – socialios būtybės. Meile paremti santykiai, kuomet vaikas jaučiasi gerai ir saugiai, sudaro „sveiko“ smegenų darbo, o ypač motyvacijos sistemos pagrindą. Aplinkinių domėjimasis, socialinis pripažinimas, pagarba asmenybei, dėmesio siekimas yra vieni iš pagrindinių žmogaus poreikių. Jų nepatenkinus ir motyvacija neatsiranda. Ryšių su kitais ir nepriklausomumo bei kompetencijos – taip pat priskiriame pagrindiniams žmogiškiems poreikiams. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus  ir vaikas  norėtų atlikti darbus ir save suvokti kaip gebantį ir mylimą. Vaikams reikia tikrumo jausmo, kad bus mylimi, nesvarbu kokie jų pažymiai, akademiniai gebėjimai. Pirmiausiai ne rezultatai, o turinys, temos turi rūpėti tėvams. Už blogus pažymius neturėtų grėsti tėvų nemeilė ir bausmės. Meilė, malonumas, smalsumas, susidomėjimas yra energijos varomosios jėgos, skatinančios veikti, o negatyvios emocijos veikia kaip stabdžiai.
Jeigu vaikai jaučiasi tvirti ir saugūs, pasitiki jiems brangiais žmonėmis, žvilgsnį jie nukreipia į pasaulį, ten  už „durų“ ir ima jį tyrinėti. Smalsumas – būdingas kiekvienam vaikui, kaip troškulys ir miegas – tai viena iš pagrindinių biologinių reikmių. Apsaugos mechanizmas, slopinantis natūralų smalsumą, yra baimė. Kuo daugiau patiriama meilės, tuo mažesnė baimė ir tuo anksčiau vystosi smalsumas.  Kas labiau savimi pasitiki, tas daugiau  ir nuveikia.  Signalas, kurį tėvai siunčia savo vaikams, pašalindami iš kelio kiekvieną kliūtį, skamba taip: „Tu pats nesugebėsi“.
„Ar aš tai įveiksiu?“ Teigiamai atsako tie žmonės, kurie įsitikinę, kad gali savarankiškai spręsti problemas ir nesijaučia bejėgiai prieš neįveikiamas užduotis.
Taigi jausmai ir emocijos – labai svarbūs ir mokymosi motyvacijos buvimui ar nebuvimui. Todėl šalia mokslumo, protingumo arba inteligencijos koeficiento, kitaip tariant – intelekto, visada labai svarbu ugdyti ir savo emocinį intelektą: mokytis atpažinti, priimti ir suprasti bei valdyti savo jausmus, emocijas, tinkamai jas išreikšti, kad nedarytume žalos sau ir aplinkiniams. Dažnai tai ir tampa didžiausia kliūtimi motyvacijai mokytis. Juk iš tiesų mes, tam tikra prasme, turime du protus: vienas mąsto, kitas – jaučia. Šie du protai, emocinis ir racionalusis, dažniausiai veikia persipindami, suliedami skirtingus pasaulio pažinimo ir mokėjimo jame elgtis būdus. Ir neretai būna taip, kad mūsų sėkmę ar nesėkmę gyvenime nulemia būtent emocionalusis protas.
Tačiau ne vien dvasiniai, bet ir fiziniai veiksniai daro įtaką pajėgumui mokytis. Ar esame žvalūs, atidūs, ar išsimiegoję, alkani – visa tai stipriai veikia motyvaciją. Kuo daugiau dirgiklių, tuo sunkiau koncentruotis: nesveikas maistas, priklausomybės, virtualūs dirgikliai. Dažnai vargina per didelis krūvis, o ir mokykla ne visada atitinka mokinio gebėjimus.
Tėvai gali sudaryti prielaidas vaikams domėtis naujovėmis – arba atvirkščiai, užkirsti kelią tam. Jeigu šeima nerodo didesnių kultūrinių iniciatyvų, tai ir vaiko mokymosi motyvacija bus menka.
Parsirūpinkite, kad vaikas patirtų sėkmę. Jeigu nesiseka matematika, kiti kažkokie mokslai, tai reikia rasti tam atsvarą. Vaikas turi žinoti: „Aš tai galiu“, bent kažkurioje srityje. Tikrai kiekvienas iš mūsų turime kažkokį talentą, gebėjimą.  Tėvai ir mokytojai, kiti artimi žmonės turi padėti vaikams jį pastebėti ir atrasti, nukreipti, pastūmėti, kad jis didėtų, augtų ir duotų vaisius.  
Deja, nėra burtų lazdelės, kuria mostelėjus vaikas jau būtų pasirengęs mokytis. Niekas neprivers – tai teks padaryti pačiam, o tėvai gali sudaryti palankias sąlygas vidiniam impulsui sužadinti.
 Psichologė Renata Stonienė

Ką kalba apie mus mūsų piešiniai?

Psichologai labai seniai pastebėjo ir daugybe tyrimų patvirtino, kad kiekvienas žmogaus piešinys atskleidžia ne tik praktinius savo gebėjimus, bet ir tuo pačiu  yra užšifruotas pranešimas, užšifruotas vaizdas, kurį mums praneša piešiantysis apie save. Mechaniniai piešiniai, kurie gimsta be jokio plano spontaniškai, kai žmogus kažkur klajoja savo mintyse, iš tiesų gali daug pasakyti apie jo santykius su kitais, temperamentą, charakterį. Tai  dažniausiai atspindi ne sąmoningas žmogaus nuostatas, o  nesąmoningus žmogaus išgyvenimus, momentines emocines reakcijas ir impulsus, elgesį konkrečioje situacijoje. Piešiniai taip pat gali būti labai informatyvia medžiaga galinčia atskleisti daugybę  žmogaus  psichologinių ypatybių, asmenybės bruožų  ir net gi būti diagnostinių vertinimų sudėtine dalimi. Kitaip sakant, piešėjas mums tarsi pasakoja apie save projektuodamas savo mąstymo būdą, išreiškia jausmus ir charakterio, pasaulėvaizdžio aspektus, parodo savo interesus, rūpesčius, polinkius. Nevalingi piešiniai, iš esmės, gali būti sielos atspindžiu.


Pastabumo testas

Taip, kaip brėžiamos grafinės linijos paviršiuje, galime sakyti, vos ne fiziologiniu lygiu, parodo savo temperamentą, emocines reakcijas. Galime pastebėti, pavyzdžiui piktą, agresyvią, galinčią įplėšti popierių liniją, arba vos nepastebimą, neryžtingą.  Jei piešia pasyviai, neryžtingomis linijomis, tai tikėtina, kad žmogus ir nerangiai sveikinasi, sėdasi, elgiasi, priima sprendimus. Ambicingo, besistengiančio save įtvirtinti bet kur ir bet kada žmogaus piešinys užims kiek įmanoma daugiau erdvės. Tyrimai parodė, kad labiausiai besidomintys tiesiomis linijomis ir kampais, yra realistai, dažnai agresyvūs, linkę priešintis, iniciatyvūs ir gali turėti gerų organizacinių gebėjimų. Labiausiai lenktas linijas mėgsta tie, kurie stengiasi gauti pritarimą, yra jautrūs, jie lakios vaizduotės, tačiau jiems gali trūkti pasitikėjimo savimi.  Apvalių formų gausa – moteriškumo bei nesubrendimo ženklas. Jei vertikalių linijų ir apvalių formų vienodai, tai susiję su gera pusiausvyra ir impulsyvumo kontrole. Pasitelkti vertikalias linijas būdinga vyriškiems, aktyviems, konstruktyviems, atviriems temperamentams. Rečiau pasitaikančios horizontalios linijos dažnai būna psichologinių konfliktų požymis. Tie kurie linijas kreipia visomis kryptimis, tai dažniausiai atskleidžia savo impulsyvumą, nesitvardymą.  Kampų dominavimas atspindi agresyvų manieringumą. Nutrūkusios linijos, zigzagai – nestabilumo požymis. Taškams, nedidelėms dėmėms teikiantys pirmenybę,  dažniausiai būna  tvarkingi ir net pedantiški. Viršutine lapo dalimi besinaudojantys išreiškia pasipūtimą, o piešiantis lapo apačioje, parodo, kad yra stabilūs ir „tvirtai įaugę“. Polinkis piešti dešinėje ar kairėje pusėje nėra reikšmingas. Daugybė smulkių detalių piešinyje rodo, kad žmogui per daug taisyklių, ir taip pat  jo polinkį slėpti emocijas. Jei piešdamas vaikas daug kartų naudoja trintuką, gali būti, kad atmosfera tarp šeimos narių gerokai įtempta. Konkrečios figūros trynimas rodo konfliktišką santykį su nupieštuoju, o jei daug kartų trinamas savo atvaizdas –  greičiausiai, nepasitiki savimi.

O dabar pažiūrėkite į piešinį kaip į visumą, kai piešiama žmogaus figūra. Jei piešia save arba kitą žmogų, figūrai piešėjas skiria tiek vietos, kiek jaučiasi užimantis realybėje. Tad jei figūrėlė maža, gali būti, kad jo menka savivertė. Jei žmogeliukai susispietė lapo viršuje, o apačia liko tuščia, - gali būti, kad žmogus turi daug lūkesčių, tačiau jaučia, kad jam mažai kas pavyksta. Maži žmogeliukai apačioje ir tuščias lapo viršus reiškia, kad nei lūkesčiai, nei savęs vertinimas nėra aukšti.

 Išėjimas už ribų  atskleidžia nepakankamą kontrolę, nesubrendimą ar pasipriešinimą, maištą prieš taisykles, prieš įtaką. Neabejotinai ir piešimą paraštėse ar sąsiuvinio gale, mes tam tikra prasme irgi galime vertinti, kaip išėjimą už psichologinių ribų - kaip nenorą paklusti taisyklėms, būti dėmesingiems, susikaupusiems į tai, kas iš tiesų turėtų būti svarbu. Kita vertus, mechaninis darbas – piešimas, kai klausomasi,  gali būti tiesiog nesąmoninga  pagalba pačiam sau, įsimenant, jei dominuoja kinestetinis atminties tipas. Tačiau ar tai iš tiesų toks įsiminimo būdas, galėtų įvertinti tik profesionalus tyrėjas, stebėdamas patį piešimo procesą visame aplinkybių kontekste.

Piešinių vaizdiniai kyla ne tik iš intelektinių gebėjimų, bet iš gilesnių asmenybės gebėjimų, kurie atsiranda iš emocijų susietų su piešėjo intelektu. Objektų pasirinkimas dažnai siejamas su aplinkybėmis, bet labai priklauso ir nuo pomėgių, kasdienio pasaulio, ypač siejasi su perskaitytomis, knygomis, išgirstomis istorijomis, matytais filmais, svajonėmis, norais. Tema gali atskleisti įprastus rūpesčius, baimes, troškimus, kurie valdo tas svajones. Piešiniai visada turi simbolinę reikšmę. Be jokios abejonės, prasmę turi ir spalvos, kurias renkasi piešiantysis. Tačiau apie tai reikėtų parašyti mažiausiai bent jau dar vieną visą straipsnį.

Apie piešinį, kaip minėjau, visada galima pasakyti daugiau, kai žinome kontekstą: konkrečią situaciją, aplinką, kurioje jis buvo nupieštas. Suprasti simbolių unikalią piešėjui prasmę, pavaizduotų figūrų metaforas, užuominas, žadančias daug įspūdžių, gali tik daug pasipraktikavęs profesionalus psichologas, giliai suvokiantis žmogaus psichikos dėsningumus, suprantantis įvairias psichologines teorijas, kitaip diletantiškas vertinimas gali nuvesti  ir labai klaidingu keliu. Žinovui piešinys - tai daugybė informacijos apie piešėjo emocinius santykius su jį supančiu pasauliu, potraukiais, jo baimėmis, kurie atskleidžia ir paryškina asmenybę. Žinoma, čia pateiktos interpretacijos - tik labai maža dalis profesionalių psichologų naudojamų aiškinimų. Ir, be jokios abejonės, reikia nepamiršti, kad daryti gilias įžvalgas bei apibendrinimus,  vertinimus apie piešiantįjį iš vieno jo piešinio, visiškai neprofesionalu. Tačiau piešiniai, iš tiesų,  yra labai gera ir informatyvi medžiaga profesionaliam tyrėjui,  padedanti plačiau ir giliau suprasti, atskleisti  asmenybę, jo būsenas.  

Psichologė Renata Stonienė                                                                                     2019- 07-01

Kaip stiprinti vaiko savęs vertinimą

Taip, kaip vaikas vertina save, nuo to priklauso jo santykiai su kitais žmonėmis, jo  savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesėkmes. Labai svarbu, kad tėvai bei mokytojai padėtų vaikams ugdyti adekvatų savęs vertinimą. Turintys tinkamą savęs vertinimą vaikai žino savo stipriąsias ir silpnąsias puses, pasitiki savo jėgomis ir galimybėmis, siekia užsibrėžtų tikslų, o susidūrę su sunkumais ir kritika nepalūžta, nebijo būti atstumti.
 Vaikų savęs vertinimas kyla tada, kai jie žino, kad jais rūpinamasi. Kaip galima padėti vaikams? Rodykite kasdien savo vaikams meilę ir pagarbą. Tai baziniai kiekvieno žmogaus poreikiai, kuriuos patenkinus auga brandi ir savimi pasitikinti asmenybė. Leiskite vaikui naudotis jūsų stipriosiomis pusėmis. Vaikų savęs vertinimas kyla tada, kai jiems prieinama kito žmogaus meilė, nuoširdumas, atvirumas.

Pastabumo testas

Priimkite vaiko unikalumą. Akcentuokite  sėkmę, remkitės jau turima sėkme. Vaikai labiausiai tikisi sėkmės ten, kur jau yra ją pasiekę. Vaiko savęs vertinimas tarpsta sėkmėje.
Klausykitės be vertinimų. Klausymasis gydo sumažintą savęs vertinimą. Sveiki santykiai tarp suaugusiųjų ir vaikų susiklosto tada, kai suaugusieji jų klausosi.
Įžvelkite vaiko stipriąsias puses, įvardinkite jas. Jei neturite nieko gero pasakyti apie vaiką, tai ne vaiko, o jūsų problema.
Įvertinkite vaiko pastangas, net jei jums atrodo, kad darbas atliktas netobulai, kaip jums norisi. Leiskite vaikams padėti jums. Būtinai duokite jiems atgalinį ryšį, kai jie tai daro.
Nepamirškite parodyti , kad esate patenkintas, kad vaikas daro kažką gero. Nebijokite, kad išpuiks. Jei nepastebėsite, vaikas gali nustoti kažką daryti. Įvertinkite vaiko pastangas, net jei vaikas ir neatlieka darbo tobulai.
Kai esate nepatenkinti vaiku, kritikuokite konkrečius veiksmus, poelgius, žodžius, o ne jo  asmenybę. Nekritikuokite vaiko viešai.
Mokykite galvoti ir kalbėti apie save pozityviai. Jei vaikas sako „Aš negaliu šito padaryti“, verta jam pasakyti : „Tu turi galvoje, kad dar neišmokai šito padaryti“. Jei sako, „Aš kvailys“, galime pasakyti: „Daryti klaidas nereiškia būti kvailiu, tai reiškia, kad tu dar mokaisi“.
Padrąsinkite savo vaiką. Tai svarbiau, nei apdovanojimas. Taip išreiškiate viltį, tikėjimą savo vaiku ir paliekama teisė klysti. Vaikas jaučia savo reikalingumą, tai jį palaiko ir stimuliuoja tęsti pradėtą darbą ar bandyti iš naujo. Ieškokite vaiko augimo blykstelėjimų, atkreipkite dėmesį į didėjantį vaiko įgūdį.
Elkitės atsargiai su savo neigiamais jausmais. Žemai save vertinantys vaikai dažnai galvoja, kad  jie yra jūsų pykčio priežastis. Dalinkitės savo neigiamais jausmais, kai yra gera atmosfera.
Pripažinkite vaiko teisę į visus jausmus. Kai vaiko stiprūs jausmai yra priimami, jis jaučiasi gerbiamas ir vertinamas, gali leisti tiems jausmams būti jų tikrovės dalimi. Tai susiję su savęs vertinimo augimu.
Nenorėkite valdyti vaiko fiziškai. Savęs vertinimas formuojasi tada, kai vaikai turi į valias laiko būti saugioje aplinkoje.
Žinokite, kad jūs esate modelis. Vaikams, ypač, kurie turi žemą savęs vertinimą, reikia tinkamo modelio, kaip reaguoti į vienokį ar kitokį patyrimą.
Pasakokite vaikams istorijas iš savo gyvenimo. Padėkite vaikams priimti savo pasaulį. Pasakokite apie tai, kaip gerai jie auga. Padėkite vaikams pasakodami istorijas. Tai padeda vaikams identifikuotis su nesėkmės situacijomis nepatiriant tiesioginio nerimo ir pamatyti realistiškesnę savo situaciją.
Kurdami santykius su vaikais naudokite humorą. Tai galingas priešnuodis žemam savęs vertinimui, ypač, kai vaikas nori greitai išeiti iš tokios padėties.
Palytėjimas dažnai skamba garsiau negu žodžiai. Vaikų savęs vertinimas auga proporcingai pasitikėjimo, pasiekiamo tarpusavio santykiuose, gilumui. Fizinis kontaktas gali būti esmine pasitikėjimo išraiška.
Būkite kantrūs ir tolerantiški. Leiskite vaikui suprasti, kad ne visuomet viskas klostosi sklandžiai. Normalu yra suklysti, sutrikti, pasimesti.
Siekite bendradarbiavimo. Kvieskite vaikus padėti spręsti kai kurias šeimos, klasės problemas, klauskite jų nuomonės apie reikšmingus šeimai, klasei dalykus. Vaikai  turi jaustis šeimos,  kolektyvo dalimi, įnešančiu  savo indėlį į jo gyvenimą.
Parengė psichologė Renata Stonienė                                                                                         2019-09-10